Tie, kas bent kartą yra bandę jogą, pasakys, kad yra patinkančių, mėgiamų asanų (jogos pozicijų) ir nemėgiamų, erzinančių ir netgi nekenčiamų. Kodėl? Retai, kada sustojame ir susimąstome, kodėl vienas asanas mėgstame ir norisi vis daryti ir daryti, o kitų vengiame, jei tik galime. O susimąstyti tikrai verta...
Tarkim yra manoma, kad klubų srityje kaupiasi mūsų išgyventos emocijos. Kai jogos užsiėmimo metu dirbama ties kokia nors asana, kuri reikalauja klubų laisvumo ir man pagarsinus, kad tų, kurių klubai labai įsitempę ir nepaslankūs, greičiausiai yra labai emocionalūs žmonės, dažnai emocijas laikantys savyje – susilaukiu nemažai linksinčių pritarimų. Tokie dažnai nemėgs pratimų reikalaujančių klubų lankstumo. Atkreipkite dėmesį į žodį – lankstumas, nes neretai pasitaikys, kad tokie žmonės bus ir emociškai nelankstūs. Todėl dirbant su klubų lankstumu, reikėtų pasidarbuoti ir su savo psichologiniu bei emociniu lankstumu.
Egzistuoja ir priešingas variantas, kuomet labai lankstus žmogus, tiesiog įkris į asaną, ir nedės jokių pastangų dėl elementarios priežasties – jiems tai yra labai lengva. Jogoje, asanos turėtų būti patogios (sthira sukham asanam). Tačiau nereikia pamiršti, kad jogos asanos tai yra fiziniai pratimai, tai jei įkritus į kažkokią asaną neveikia jokie raumenys, tai klausimas kyla – o tai kokia tos pozos esmė? O esmė yra pajungti raumenis. Atrodo paprastas dalykas, bet labai fiziškai lankstaus žmogaus paprašyti padaryti kažkokią asaną naudojant raumenis gali būti labai sunku, nes jiems tam tiesiog trūks raumenų jėgos. Taigi, prieiname prie išvados – tokiu atveju žmogus greičiausiai bus labai vėjavaikiškas, vengiantis rimtesnių įsipareigojimų ar pastangų reikalaujančių veiklų. Taigi, pradėjus dirbti ties fiziniu kūno stiprinimu, turėtų, tvirtėti ir charakteris.
Aš dažnai sakau – na ir kas? Ir tikrai, o koks skirtumas, ar kažkas gali savarankiškai atsistoti ant galvos, ar padaryti kažkokią kitokią tobulą ar mažiau tobulą asaną? Esmė turėtų būti tame, kiek žmogus stengiasi pats tobulėti, o kaip tai atrodo fizinėje to išraiškoje neturėtų būti tiek sureikšminta. Man labai įstrigo į atmintį David Swenson, pasaulinio garso Ashtanga jogos mokytojo, seminaro metu pasakyta frazė – ar tas, kuris gali savarankiškai atsistoti ant galvos yra geresnis žmogus už tą, kuris negali? Žinoma, kad nebūtinai! Taigi, joga, nori to ar nenori, galų gale prasiskverbia pro paviršinius fizinius asanų sluoksnius ir paliečia mūsų emocines ir psichologines gelmes. Ir to nereiktų bijoti, nes galų gale tai padės mums tobulinti ne tik fizinį kūną, bet ir charakterį bei asmenybę.
Jogistai turi trumpą, nieko per daug nepaaiškinantį atsakymą, kad pozas, kurių vengiame, iš tikrųjų kaip tik reikia daryti. Taigi, iki susitikimo ant kilimėlių -nepamirškite perkelti tai, ko išmokote ant kilimėlių, į savo gyvenimą ir atvirkščiai – tai, ko išmokote gyvenime, ant kilimėlių :)
Teksto autorė Ashtanga Vinyasa jogos mokytoja Agnė Budreckytė (RYT200)
Tarkim yra manoma, kad klubų srityje kaupiasi mūsų išgyventos emocijos. Kai jogos užsiėmimo metu dirbama ties kokia nors asana, kuri reikalauja klubų laisvumo ir man pagarsinus, kad tų, kurių klubai labai įsitempę ir nepaslankūs, greičiausiai yra labai emocionalūs žmonės, dažnai emocijas laikantys savyje – susilaukiu nemažai linksinčių pritarimų. Tokie dažnai nemėgs pratimų reikalaujančių klubų lankstumo. Atkreipkite dėmesį į žodį – lankstumas, nes neretai pasitaikys, kad tokie žmonės bus ir emociškai nelankstūs. Todėl dirbant su klubų lankstumu, reikėtų pasidarbuoti ir su savo psichologiniu bei emociniu lankstumu.
Egzistuoja ir priešingas variantas, kuomet labai lankstus žmogus, tiesiog įkris į asaną, ir nedės jokių pastangų dėl elementarios priežasties – jiems tai yra labai lengva. Jogoje, asanos turėtų būti patogios (sthira sukham asanam). Tačiau nereikia pamiršti, kad jogos asanos tai yra fiziniai pratimai, tai jei įkritus į kažkokią asaną neveikia jokie raumenys, tai klausimas kyla – o tai kokia tos pozos esmė? O esmė yra pajungti raumenis. Atrodo paprastas dalykas, bet labai fiziškai lankstaus žmogaus paprašyti padaryti kažkokią asaną naudojant raumenis gali būti labai sunku, nes jiems tam tiesiog trūks raumenų jėgos. Taigi, prieiname prie išvados – tokiu atveju žmogus greičiausiai bus labai vėjavaikiškas, vengiantis rimtesnių įsipareigojimų ar pastangų reikalaujančių veiklų. Taigi, pradėjus dirbti ties fiziniu kūno stiprinimu, turėtų, tvirtėti ir charakteris.
Aš dažnai sakau – na ir kas? Ir tikrai, o koks skirtumas, ar kažkas gali savarankiškai atsistoti ant galvos, ar padaryti kažkokią kitokią tobulą ar mažiau tobulą asaną? Esmė turėtų būti tame, kiek žmogus stengiasi pats tobulėti, o kaip tai atrodo fizinėje to išraiškoje neturėtų būti tiek sureikšminta. Man labai įstrigo į atmintį David Swenson, pasaulinio garso Ashtanga jogos mokytojo, seminaro metu pasakyta frazė – ar tas, kuris gali savarankiškai atsistoti ant galvos yra geresnis žmogus už tą, kuris negali? Žinoma, kad nebūtinai! Taigi, joga, nori to ar nenori, galų gale prasiskverbia pro paviršinius fizinius asanų sluoksnius ir paliečia mūsų emocines ir psichologines gelmes. Ir to nereiktų bijoti, nes galų gale tai padės mums tobulinti ne tik fizinį kūną, bet ir charakterį bei asmenybę.
Jogistai turi trumpą, nieko per daug nepaaiškinantį atsakymą, kad pozas, kurių vengiame, iš tikrųjų kaip tik reikia daryti. Taigi, iki susitikimo ant kilimėlių -nepamirškite perkelti tai, ko išmokote ant kilimėlių, į savo gyvenimą ir atvirkščiai – tai, ko išmokote gyvenime, ant kilimėlių :)
Teksto autorė Ashtanga Vinyasa jogos mokytoja Agnė Budreckytė (RYT200)