Vesdama jogos užsiėmimus visada stebiu savo mokinius. nežinau, ar tai darau iš įpročių įgytų psichologijos studijų metais - visgi 7-i metai padaro savo, ar dėl kitų priežasčių. Galiausiai, ne taip svarbu kodėl. Svarbiau prie ko tai veda. O, tikiuosi, kad veda prie gilesnės jūsų praktikos ir efektyvesnio mano, kaip jogos mokytojos, darbo.
Ir visgi, stebint pamatyti tikrai galima daug: jūsų vidinę būseną, jūsų asmenybę ir charakterį, jūsų įpročius. Iš mano pusės lengviausia pamatyti tai, kas jums trukdo tobulinti savo praktiką. Kai kurie dalykai yra tikri menkniekiai, neverti gaišti nei mano, nei jūsų laiko, nes jie laikini - gal dėl to, kad prastai miegojote, gal dėl to, kas šiuo gyvenimo etapu neramina, gal tiesiog dėl mėnulio fazės. Tokių laikinų trukdžių buvo, yra ir bus. Jų nereikia sureikšminti. Sureikšminti reiktų įpročius, kurie ilgainiui tik giliau įleidžia šaknis ir neleidžia jums judėti į priekį. Vienas iš jų tai įstrigimas komforto zonoje - 'darau tik taip, kaip dariau, nes kaip dariau buvo gerai, tai nėra tikslo, ką keisti'. Arba 'taip dariau, nes kitaip negalėjau, reiškia ir dabar kitaip negaliu ir nereikia daryti'. Bet ar kada nors stabtelėjote pasitikslinti, ar tikrai niekas nepakito? Ar pagalvojote, kodėl kažką darote taip ir ne kitaip? Ar sąmoningai viską darote pagal tai, kaip jaučiatės tuo konkrečiu dabarties momentu, o ne kažkaip , kaip tiesiog įpratę?
Man yra be galo keista girdėti, kai kartą apsilankę jogos užsiėmime žmonės sako, jog joga yra lengva. Net ne keista, bet nesuvokiama. Kol kas. ;) Juk didžioji dalis tebesimokome sąmoningo kvėpavimo, jau net nekalbant apie judesį, pačias asanas. Kiti, priešingai, mokosi sąmoningai atlikti asanas, bet kvėpavimas dažnai tampa automatiškas. Ne veltui sakoma, kad joga yra užsiėmimas visam gyvenimui, nes visada yra ką tobulinti.
Grįžtant prie įpročių, ypač tų, kuriuos įgyjote dėl traumų ar kitų negalavimų; pvz., būdami dar tik pradedantieji jogoje dėl nugaros skausmo ar jautrumo vengdavote žvakės (salamba sarvangasana) sekos, nes ją atlikę jausdavote intensyvesnį skausmą, nei prieš atliekant šią seką. Natūralu žvakės serijos pozas išimti iš savo praktikos esant nugaros jautrumui, ypatingai juosmeninės ir kaklo srities. Bet jei jogą lankote nuosekliai jau metus, du ar dar daugiau, ar vis dar vengiate tų pačių pozų, kurių vengėte pačioje pradžioje? Ar nepagalvojote, kad nugaros ir pilvo raumenys jau sustiprėjo, klubų sritis pralaisvėjo, kojų raumenys prasitempė ir gal vertėtų bent jau pabandyti atlikti iki šiol praleidžiamas pozas? Šiuo atveju (kaip ir visais kitais) kalbu iš savo patirties ir galiu drąsiai teigti, kad sustiprėjus, sąmoningai ir taisyklingai atliekant žvakės serijos pozas stuburui nepakenksite. O gal pastebėsite, kad tikrai tvirtai jose jaučiatės. Net jei pabandę nuspręsite kitaip, bent jau būsite pabandę ir žinosite, kaip jūsų kūnas pasikeitė ar ne. Svarbu ir vėl neužsibūti toje komforto zonoje. Nei prie atliekamų, nei prie vengiamų jogos pozų prisirišti nereikia. Nes priklausomai nuo savijautos, diena iš dienos ar metai iš metų, jos kis. Kaita yra natūralu. Kaita yra garantuota. Prisirišimas prie kažko nuolat besikeičiančio yra tiesiog neprotinga.
Traumos buvo ir bus. Didesnės ar mažesnės. Prie jų išmokstame prisitaikyti. O ką daryti esant ilgalaikiams pakitimams, tokiems kaip sąnarių implantai, metalinės plokštelės skeleto sustiprinimui ar skoliozės susuktas stuburas? Dalykai, kurie jau yra ilgam, iš dalies - visam laikui. Neprisirišti. BET!... Ar nenaudojate jų, kaip pasiteisinimo nebandyti nieko naujo, kitokio, sunkesnio, įdomesnio? Ar tikrai jūsų ligšiolinė praktika neparuošė apeiti ar įveikti šio 'trikdžio'? Ar esate tuo tikri? Ar pasitikrinote? Ar bandėte?
Noriu tikėti, kad esu gera jogos mokytoja. Bent jau tokia siekiu būti. O mano didžiausias privalumas (mano akimis) yra mano fiziniai 'trūkumai'. Teoriškai daug ko galima išmokti. Bet teorinių žinių niekuomet neišeis prilyginti praktinėms. O iš praktikos žinau, ką reiškia purtyti galvą ir sakyti NE kažkam naujam ir tą baimę grįsti pasiteisinimais, kad mano nugara niekuomet to negalės padaryti, nes neleis kreivas šleivas stuburas. Ir kai kuriais kartais aš buvau teisi - nes pabandžiau vieną ar kitą pozą ir jaučiau, kaip kaulas remiasi į kaulą. O tokiu atveju tikrai nieko nepadarysi. Bent jau tuo momentu. Bet rankų nenuleidau. Toliau sąžiningai praktikavau visą kitą, ką galėjau. Savo didelei nuostabai, po ilgo laiko pabandžiusi vėl tą pačią pozą, kur anksčiau fiziškai atrodė neįmanoma, to pojūčio nebebuvo. Ir jautėsi nepalyginamai geriau, ir atrodė panašiau į 'tikrąją' pozą. Tai čia tik pavyzdys tikrų fizinių limitų, kurie su laiku ir nuoseklia praktika panaikinami arba nustumiami toliau. Jau net nekalbu apie tuos niekuo nepagįstus atvejus, kuomet purtai galvą viduje šaukdamas 'NE! Negaliu!', o iš tikrųjų net nesistengi.
Trumpai tariant, situacija yra tokia - į jogą (ir į gyvenimą) reikia žvelgti nesitikint nieko, nei geriausio, nei blogiausio, bet įdedant visas pastangas sąžiningai ir sąmoningai siekti daryti geriausią, kas išeina tuo dabarties momentu. Jei laikysitės šios paprastos filosofijos, garantuoju, kad liksite nustebinti savo galimybėmis ir gyvenimo suteikiamomis dovanomis!
Teksto autorė: Agnė Gomez, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja, E-RYT 200, ir mokinė
Ir visgi, stebint pamatyti tikrai galima daug: jūsų vidinę būseną, jūsų asmenybę ir charakterį, jūsų įpročius. Iš mano pusės lengviausia pamatyti tai, kas jums trukdo tobulinti savo praktiką. Kai kurie dalykai yra tikri menkniekiai, neverti gaišti nei mano, nei jūsų laiko, nes jie laikini - gal dėl to, kad prastai miegojote, gal dėl to, kas šiuo gyvenimo etapu neramina, gal tiesiog dėl mėnulio fazės. Tokių laikinų trukdžių buvo, yra ir bus. Jų nereikia sureikšminti. Sureikšminti reiktų įpročius, kurie ilgainiui tik giliau įleidžia šaknis ir neleidžia jums judėti į priekį. Vienas iš jų tai įstrigimas komforto zonoje - 'darau tik taip, kaip dariau, nes kaip dariau buvo gerai, tai nėra tikslo, ką keisti'. Arba 'taip dariau, nes kitaip negalėjau, reiškia ir dabar kitaip negaliu ir nereikia daryti'. Bet ar kada nors stabtelėjote pasitikslinti, ar tikrai niekas nepakito? Ar pagalvojote, kodėl kažką darote taip ir ne kitaip? Ar sąmoningai viską darote pagal tai, kaip jaučiatės tuo konkrečiu dabarties momentu, o ne kažkaip , kaip tiesiog įpratę?
Man yra be galo keista girdėti, kai kartą apsilankę jogos užsiėmime žmonės sako, jog joga yra lengva. Net ne keista, bet nesuvokiama. Kol kas. ;) Juk didžioji dalis tebesimokome sąmoningo kvėpavimo, jau net nekalbant apie judesį, pačias asanas. Kiti, priešingai, mokosi sąmoningai atlikti asanas, bet kvėpavimas dažnai tampa automatiškas. Ne veltui sakoma, kad joga yra užsiėmimas visam gyvenimui, nes visada yra ką tobulinti.
Grįžtant prie įpročių, ypač tų, kuriuos įgyjote dėl traumų ar kitų negalavimų; pvz., būdami dar tik pradedantieji jogoje dėl nugaros skausmo ar jautrumo vengdavote žvakės (salamba sarvangasana) sekos, nes ją atlikę jausdavote intensyvesnį skausmą, nei prieš atliekant šią seką. Natūralu žvakės serijos pozas išimti iš savo praktikos esant nugaros jautrumui, ypatingai juosmeninės ir kaklo srities. Bet jei jogą lankote nuosekliai jau metus, du ar dar daugiau, ar vis dar vengiate tų pačių pozų, kurių vengėte pačioje pradžioje? Ar nepagalvojote, kad nugaros ir pilvo raumenys jau sustiprėjo, klubų sritis pralaisvėjo, kojų raumenys prasitempė ir gal vertėtų bent jau pabandyti atlikti iki šiol praleidžiamas pozas? Šiuo atveju (kaip ir visais kitais) kalbu iš savo patirties ir galiu drąsiai teigti, kad sustiprėjus, sąmoningai ir taisyklingai atliekant žvakės serijos pozas stuburui nepakenksite. O gal pastebėsite, kad tikrai tvirtai jose jaučiatės. Net jei pabandę nuspręsite kitaip, bent jau būsite pabandę ir žinosite, kaip jūsų kūnas pasikeitė ar ne. Svarbu ir vėl neužsibūti toje komforto zonoje. Nei prie atliekamų, nei prie vengiamų jogos pozų prisirišti nereikia. Nes priklausomai nuo savijautos, diena iš dienos ar metai iš metų, jos kis. Kaita yra natūralu. Kaita yra garantuota. Prisirišimas prie kažko nuolat besikeičiančio yra tiesiog neprotinga.
Traumos buvo ir bus. Didesnės ar mažesnės. Prie jų išmokstame prisitaikyti. O ką daryti esant ilgalaikiams pakitimams, tokiems kaip sąnarių implantai, metalinės plokštelės skeleto sustiprinimui ar skoliozės susuktas stuburas? Dalykai, kurie jau yra ilgam, iš dalies - visam laikui. Neprisirišti. BET!... Ar nenaudojate jų, kaip pasiteisinimo nebandyti nieko naujo, kitokio, sunkesnio, įdomesnio? Ar tikrai jūsų ligšiolinė praktika neparuošė apeiti ar įveikti šio 'trikdžio'? Ar esate tuo tikri? Ar pasitikrinote? Ar bandėte?
Noriu tikėti, kad esu gera jogos mokytoja. Bent jau tokia siekiu būti. O mano didžiausias privalumas (mano akimis) yra mano fiziniai 'trūkumai'. Teoriškai daug ko galima išmokti. Bet teorinių žinių niekuomet neišeis prilyginti praktinėms. O iš praktikos žinau, ką reiškia purtyti galvą ir sakyti NE kažkam naujam ir tą baimę grįsti pasiteisinimais, kad mano nugara niekuomet to negalės padaryti, nes neleis kreivas šleivas stuburas. Ir kai kuriais kartais aš buvau teisi - nes pabandžiau vieną ar kitą pozą ir jaučiau, kaip kaulas remiasi į kaulą. O tokiu atveju tikrai nieko nepadarysi. Bent jau tuo momentu. Bet rankų nenuleidau. Toliau sąžiningai praktikavau visą kitą, ką galėjau. Savo didelei nuostabai, po ilgo laiko pabandžiusi vėl tą pačią pozą, kur anksčiau fiziškai atrodė neįmanoma, to pojūčio nebebuvo. Ir jautėsi nepalyginamai geriau, ir atrodė panašiau į 'tikrąją' pozą. Tai čia tik pavyzdys tikrų fizinių limitų, kurie su laiku ir nuoseklia praktika panaikinami arba nustumiami toliau. Jau net nekalbu apie tuos niekuo nepagįstus atvejus, kuomet purtai galvą viduje šaukdamas 'NE! Negaliu!', o iš tikrųjų net nesistengi.
Trumpai tariant, situacija yra tokia - į jogą (ir į gyvenimą) reikia žvelgti nesitikint nieko, nei geriausio, nei blogiausio, bet įdedant visas pastangas sąžiningai ir sąmoningai siekti daryti geriausią, kas išeina tuo dabarties momentu. Jei laikysitės šios paprastos filosofijos, garantuoju, kad liksite nustebinti savo galimybėmis ir gyvenimo suteikiamomis dovanomis!
Teksto autorė: Agnė Gomez, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja, E-RYT 200, ir mokinė