Kartais būna taip...
Po ilgų ieškojimų, atradau jogą. Bėgimas netiko, sporto salė per daug nuobodi, aerobika ne man, BET galų gale išbandžiau jogą ir supratau, kad pagaliau radau tai, ko tiek ilgai ieškojau! BET! Ir vėl tas prakeiktas BET! Vis kažkas atsitinka ir negaliu nueiti į jogą – tiesiog tam neturiu laiko. Darbas ir gyvenimas vis pakiša koją. Tikrai labai noriu, bet tikrai nerandu laiko.
Kartais taip tikrai būna, ir man panašiai būdavo – tai darbe per ilgai užtrukau ir jaučiausi pervargusi, tai galvą skaudėjo, tai labai smarkiai lijo ir nebuvau pasiėmusi skėčio, tai draugės gimtadienis, tai komandiruotė, tai pamiršau išsiskalbti visa sportinę aprangą, tai ne ta mėnulio fazė :)
Bet tada tereikia savęs paklausti – ar aš tikrai to noriu? Kodėl? Kam man tos jogos reikia? O gal nereikia?
Kai mes kažko nenorime daryti ir ieškome priežasčių, kaip to nedaryti, vadinasi, mes tiesiog bandome save apgauti, nes mums to iš tikrųjų nereikia, bet nenorime, o gal bijome, pripažinti tikrąją priežastį.
Pagalvokite, kodėl jūs iš tikrųjų nuolatos ieškote priežasčių kažko nedaryti? Bet rimtai, prisėskite, susimąstykite, ko nuolatos vengiate, kokias priežastis vis randate to išvengti?
O dabar pagalvokite, kada paskutinį kartą buvote tikrai užsiėmę, bet visgi radote laiko padaryti tai, ką tikrai mėgstate. Prisimenate? Kas tai buvo? Ir kaip visgi radote tam laiko?
Supratote, kur link bandau jus vesti?
Kai kažko norime, visada randame tam laiko. Kai dėl vienos priežasties, ar kitos išsisukinėjame, vadinasi mes to nenorime. Tad nustokime sau meluoti.
Žinoma, kaip ir visur, yra ir kita medalio pusė. Kartais, mes kažko nenorime, bet žinodami, kad tai mums bus tik į gerą, visgi prisiverčiame tai padaryti. Šis atvejis gali būti kaip tik toks. Taip dažnai atsitinka, kai norime išsivystyti kažkokį naują įprotį (ar senu atsikratyti). Yra ir įvairiausių būdų tai padaryti. Yra netgi visas mokslas skirtas tam! Aišku, vienas gali tiesiog sau pasakyti “nada, Fėdia, nada”, nes turi labai stiprų charakterį ir valią, o va kitiems prireikia to mokslo.
Vienas iš elementariausių koučingo (angl.k. coaching) modelių vadinasi GROW (Goal-Reality-Options-Way forward), susidedantis iš keturių etapų.
Pirmame etape nusistatome savo tikslą, tą, kurį iš tikrųjų norime pasiekti. Kad visas planavimas nenueitų šuniui ant uodegos, tas tikslas privalo būti realistinis. Ne kaimynui ar draugei, kuri nori, kad to pasiektumėte, bet JUMS!
Antrame etape įvertiname realybę. Jei norite pradėti užsiimti joga vakarais, bet dirbate kasdien iki 18 val, tada lekiate suvežioti vaikus į įvairius būrelius, grįžus ruošiate vakarienę ir nusikalę 21 val griūvate ant sofos prie televizoriaus norėdami atsipūsti ir taip kiekvieną vakarą nuo pirmadienio iki penktadienio. Tai apie kažkokį įsipareigojimą lankyti jogos užsiėmimus dukart per savaitę, galite pamiršti. Jūsų tikslas žlugs dar net nepradėjus jo įgyvendinti.
Trečiame etape ieškote variantų, kaip suartinti pirmą ir antrą etapus. Galbūt pradžioje vieną kartą per savaitę, jūsų vakarine rutina gali pasirūpinti vyras? O gal mama ar uošvienė (kartais močiutės yra būtent tam)? Gal dar kokių variantų turite? Jei nerandate, tuomet, gal reikia mąstyti, kaip tą patį bandyti įgyvendinti ryte? Per pietų pertrauką? Savaitgaliais? Namie, kai vaikai jau miega? Ir prisiminkite, nėra padėties be išeities! Prisiminkite, kad kai tikrai kažko norite, laiko tam randate. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet svarbiausia pradėti.
Ketvirtajame etape nusprendžiate, kurie iš trečiame etape sugalvotų variantų yra iš tikrųjų įgyvendinami ir pradėkite veikti!
Kai aš pradėjau užsiiminėti joga (kalbu apie asanas, ne jogą plačiaja prasme), iš pradžių rasdavau laiko tik vieną kartą per savaitę, po to kažkaip atsirado ir antras vakaras, kol galų gale ir savaitgaliais nebetingėdavau atsikelti anksčiau, kad spėti į jogos užsiėmimą. Pakeitusi darbą, kuomet kelyje tekdavo praleisti didžiąją savaitės dalį, planuodavau taip, kad būtent mano įprastinėmis jogos dienomis, būčiau vietoje ir galėčiau nepraleisti man taip brangių jogos užsiėmimų, o kai tai neišeidavo, planuodavau komandiruotes taip, kad išvažiavusi galėčiau nueiti į jogos užsiėmimus kituose miestuose. Jei jogos užsiėmimų nebūdavo, tuomet reikalaudavau, kad darbdavys užsakytų viešbučius, kurie turėdavo bent jau sporto sales. Jei ir tai nebūdavo įmanoma, tuomet su savimi pasiimdavau jogos kilimėlį ir praktikuodavau viena viešbučio kambaryje. Kaip sakiau, kai yra noras – atsiranda ir galimybės!
Sėkmės užsibrėžiant tikslus ir juos įgyvendinant!
Teksto autorė: Agnė Budreckytė, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja (RYT200) ir mokinė bei diplomuota koučingo specialistė
Po ilgų ieškojimų, atradau jogą. Bėgimas netiko, sporto salė per daug nuobodi, aerobika ne man, BET galų gale išbandžiau jogą ir supratau, kad pagaliau radau tai, ko tiek ilgai ieškojau! BET! Ir vėl tas prakeiktas BET! Vis kažkas atsitinka ir negaliu nueiti į jogą – tiesiog tam neturiu laiko. Darbas ir gyvenimas vis pakiša koją. Tikrai labai noriu, bet tikrai nerandu laiko.
Kartais taip tikrai būna, ir man panašiai būdavo – tai darbe per ilgai užtrukau ir jaučiausi pervargusi, tai galvą skaudėjo, tai labai smarkiai lijo ir nebuvau pasiėmusi skėčio, tai draugės gimtadienis, tai komandiruotė, tai pamiršau išsiskalbti visa sportinę aprangą, tai ne ta mėnulio fazė :)
Bet tada tereikia savęs paklausti – ar aš tikrai to noriu? Kodėl? Kam man tos jogos reikia? O gal nereikia?
Kai mes kažko nenorime daryti ir ieškome priežasčių, kaip to nedaryti, vadinasi, mes tiesiog bandome save apgauti, nes mums to iš tikrųjų nereikia, bet nenorime, o gal bijome, pripažinti tikrąją priežastį.
Pagalvokite, kodėl jūs iš tikrųjų nuolatos ieškote priežasčių kažko nedaryti? Bet rimtai, prisėskite, susimąstykite, ko nuolatos vengiate, kokias priežastis vis randate to išvengti?
O dabar pagalvokite, kada paskutinį kartą buvote tikrai užsiėmę, bet visgi radote laiko padaryti tai, ką tikrai mėgstate. Prisimenate? Kas tai buvo? Ir kaip visgi radote tam laiko?
Supratote, kur link bandau jus vesti?
Kai kažko norime, visada randame tam laiko. Kai dėl vienos priežasties, ar kitos išsisukinėjame, vadinasi mes to nenorime. Tad nustokime sau meluoti.
Žinoma, kaip ir visur, yra ir kita medalio pusė. Kartais, mes kažko nenorime, bet žinodami, kad tai mums bus tik į gerą, visgi prisiverčiame tai padaryti. Šis atvejis gali būti kaip tik toks. Taip dažnai atsitinka, kai norime išsivystyti kažkokį naują įprotį (ar senu atsikratyti). Yra ir įvairiausių būdų tai padaryti. Yra netgi visas mokslas skirtas tam! Aišku, vienas gali tiesiog sau pasakyti “nada, Fėdia, nada”, nes turi labai stiprų charakterį ir valią, o va kitiems prireikia to mokslo.
Vienas iš elementariausių koučingo (angl.k. coaching) modelių vadinasi GROW (Goal-Reality-Options-Way forward), susidedantis iš keturių etapų.
Pirmame etape nusistatome savo tikslą, tą, kurį iš tikrųjų norime pasiekti. Kad visas planavimas nenueitų šuniui ant uodegos, tas tikslas privalo būti realistinis. Ne kaimynui ar draugei, kuri nori, kad to pasiektumėte, bet JUMS!
Antrame etape įvertiname realybę. Jei norite pradėti užsiimti joga vakarais, bet dirbate kasdien iki 18 val, tada lekiate suvežioti vaikus į įvairius būrelius, grįžus ruošiate vakarienę ir nusikalę 21 val griūvate ant sofos prie televizoriaus norėdami atsipūsti ir taip kiekvieną vakarą nuo pirmadienio iki penktadienio. Tai apie kažkokį įsipareigojimą lankyti jogos užsiėmimus dukart per savaitę, galite pamiršti. Jūsų tikslas žlugs dar net nepradėjus jo įgyvendinti.
Trečiame etape ieškote variantų, kaip suartinti pirmą ir antrą etapus. Galbūt pradžioje vieną kartą per savaitę, jūsų vakarine rutina gali pasirūpinti vyras? O gal mama ar uošvienė (kartais močiutės yra būtent tam)? Gal dar kokių variantų turite? Jei nerandate, tuomet, gal reikia mąstyti, kaip tą patį bandyti įgyvendinti ryte? Per pietų pertrauką? Savaitgaliais? Namie, kai vaikai jau miega? Ir prisiminkite, nėra padėties be išeities! Prisiminkite, kad kai tikrai kažko norite, laiko tam randate. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet svarbiausia pradėti.
Ketvirtajame etape nusprendžiate, kurie iš trečiame etape sugalvotų variantų yra iš tikrųjų įgyvendinami ir pradėkite veikti!
Kai aš pradėjau užsiiminėti joga (kalbu apie asanas, ne jogą plačiaja prasme), iš pradžių rasdavau laiko tik vieną kartą per savaitę, po to kažkaip atsirado ir antras vakaras, kol galų gale ir savaitgaliais nebetingėdavau atsikelti anksčiau, kad spėti į jogos užsiėmimą. Pakeitusi darbą, kuomet kelyje tekdavo praleisti didžiąją savaitės dalį, planuodavau taip, kad būtent mano įprastinėmis jogos dienomis, būčiau vietoje ir galėčiau nepraleisti man taip brangių jogos užsiėmimų, o kai tai neišeidavo, planuodavau komandiruotes taip, kad išvažiavusi galėčiau nueiti į jogos užsiėmimus kituose miestuose. Jei jogos užsiėmimų nebūdavo, tuomet reikalaudavau, kad darbdavys užsakytų viešbučius, kurie turėdavo bent jau sporto sales. Jei ir tai nebūdavo įmanoma, tuomet su savimi pasiimdavau jogos kilimėlį ir praktikuodavau viena viešbučio kambaryje. Kaip sakiau, kai yra noras – atsiranda ir galimybės!
Sėkmės užsibrėžiant tikslus ir juos įgyvendinant!
Teksto autorė: Agnė Budreckytė, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja (RYT200) ir mokinė bei diplomuota koučingo specialistė