Kodėl mums taip svarbu visada kažką kaltinti? Kodėl kaltės ieškome savo išorėje, aplinkiniuose? Kodėl mums taip sunku susikaupti, įsiklausyti į savo vidinį dialogą ir bandyti rasti atsakymą savyje? Ko mes bijome? Bijome to, ką pamatysime ir suprasime? Bijome, kad pamatysime savo tikrąjį aš? O kas blogiausia, kas tik gali nutikti? Bent jau susipažinę su savo tikruoju aš žinosime, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad artėtume prie to įsivaizduojamo, savo norimo ir siekiamo Aš.
Taip, kaip mes einame į darbą ir dirbdami nuo ryto iki vakaro penkias dienas į savaitę siekiame tapti geresniais darbuotojais ar darbdaviais, taip, kaip siekiame tobulinti savo darbo aplinką, taip reikėtų dirbti ir su savimi. Ar bent jau tada, kai atsistojame ant savo jogos kilimėlių. Ir nesvarbu, ar turime 15 minučių ar valandą, kartą per savaitę ar kasdien – tai jau yra geriau nei nuolatos neigti, kad atsakymų negalime rasti savyje ir vis ieškoti kaltų aplink.
Taip, ne visada viskas priklauso tik nuo mūsų. Tikrai būna situacijų, kai susidariusių aplinkybių pakeisti niekaip negalime. Bet vieną, ką tikrai galime pakeisti ir kontroliuoti tai, kaip į tą situaciją mes reaguosime. O kartais reikia įsigilinti, kodėl mes reaguojame vienaip, o ne kitaip. Jei į situaciją reaguojame negatyviai ir mus tai paveikia – kodėl mes taip reaguojame? Ar verta gaišti laiką ir marinti nervines ląsteles dėl kažko, kas greičiausiai yra visiškai nereikšminga smulkmena, kurios ryt, poryt ar kad ir už savaitės veikiausiai net neatsiminsime? Kaip John C. Parkin vienoje iš savo knygų rašo, kartais tiesiog reikia supaprastinti savo požiūrį, nusispjauti ir pasakyti ‘fuck it!’.
Jogoje irgi reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Koks skirtumas, ar idealiai padarome vieną ar kitą pozą? Tol, kol viską darome sąmoningai ir savęs nežalojame, į asanas reikėtų žvelgti daug žaismingiau. Taip, retkarčiais norisi ir gerai atrodyti tai darant, bet sąmoningai atliekant asanas ir žvelgiant į save ir savo galimybes žaismingai – ir atrodysim gerai. Nei tas, kuris puškuos ant savo kilimėlio nuo streso iššokusiom venom ant smilkinių laužiantis savo kūną bandydamas užsikabinti koją už galvos.
Nesakau, kad reikia į viską atsainiai žiūrėti ir visus velniop siųsti. Tiesiog tais momentais, kai viską sureikšminame ir pradedame stresuoti, reikėtų atsitraukti ir naujomis akimis pažvelgti į situaciją bei savęs paklausti – ar tai man yra svarbu. Jei taip, ieškoti sprendimo būdų, kaip pakeisti tuos dalykus, kuriuos galime. Jei ne, na tada sakyti ‘velniop!’ ir dėmesį sutelkti į svarbesnius dalykus.
Sėkmės sąmoningai sakant ‘velniop!’ ir einant nušvitimo link :)
Taip, kaip mes einame į darbą ir dirbdami nuo ryto iki vakaro penkias dienas į savaitę siekiame tapti geresniais darbuotojais ar darbdaviais, taip, kaip siekiame tobulinti savo darbo aplinką, taip reikėtų dirbti ir su savimi. Ar bent jau tada, kai atsistojame ant savo jogos kilimėlių. Ir nesvarbu, ar turime 15 minučių ar valandą, kartą per savaitę ar kasdien – tai jau yra geriau nei nuolatos neigti, kad atsakymų negalime rasti savyje ir vis ieškoti kaltų aplink.
Taip, ne visada viskas priklauso tik nuo mūsų. Tikrai būna situacijų, kai susidariusių aplinkybių pakeisti niekaip negalime. Bet vieną, ką tikrai galime pakeisti ir kontroliuoti tai, kaip į tą situaciją mes reaguosime. O kartais reikia įsigilinti, kodėl mes reaguojame vienaip, o ne kitaip. Jei į situaciją reaguojame negatyviai ir mus tai paveikia – kodėl mes taip reaguojame? Ar verta gaišti laiką ir marinti nervines ląsteles dėl kažko, kas greičiausiai yra visiškai nereikšminga smulkmena, kurios ryt, poryt ar kad ir už savaitės veikiausiai net neatsiminsime? Kaip John C. Parkin vienoje iš savo knygų rašo, kartais tiesiog reikia supaprastinti savo požiūrį, nusispjauti ir pasakyti ‘fuck it!’.
Jogoje irgi reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Koks skirtumas, ar idealiai padarome vieną ar kitą pozą? Tol, kol viską darome sąmoningai ir savęs nežalojame, į asanas reikėtų žvelgti daug žaismingiau. Taip, retkarčiais norisi ir gerai atrodyti tai darant, bet sąmoningai atliekant asanas ir žvelgiant į save ir savo galimybes žaismingai – ir atrodysim gerai. Nei tas, kuris puškuos ant savo kilimėlio nuo streso iššokusiom venom ant smilkinių laužiantis savo kūną bandydamas užsikabinti koją už galvos.
Nesakau, kad reikia į viską atsainiai žiūrėti ir visus velniop siųsti. Tiesiog tais momentais, kai viską sureikšminame ir pradedame stresuoti, reikėtų atsitraukti ir naujomis akimis pažvelgti į situaciją bei savęs paklausti – ar tai man yra svarbu. Jei taip, ieškoti sprendimo būdų, kaip pakeisti tuos dalykus, kuriuos galime. Jei ne, na tada sakyti ‘velniop!’ ir dėmesį sutelkti į svarbesnius dalykus.
Sėkmės sąmoningai sakant ‘velniop!’ ir einant nušvitimo link :)