Ar susimąstėte, kodėl kartais jogos praktikos metu jaučiatės suirzę, įsitempę, be nuotaikos ar be jėgų? Kartais susilaukiu komentarų po jogos užsiėmimų, kad “kažkaip šiandien neturėjau jėgų, taip sunku buvo, niekas neišėjo” ir pan. Žinoma, priežąsčių ir paaiškinimų, kodėl mes jaučiamės skirtingai vienos ar kitos jogos praktikos metu gali būti daug, bet vienas iš atsakymų, tai bendra grupės atmosfera, kuri sukuriama visų dalyvių, ne tik mokytojo.
Kartais grupėje esant vienam ar keliems ypatingai gynybiškai nusiteikusiems asmenims yra gana sunku persilaužti per sudarytą negatyvią atmosferą. Kartais nesuprantu, kodėl jie išvis nori likti jogos užsiėmime, jei jau taip viskas blogai. Kita vertus, matyt jiems būtent to ir reikia, kad persilaužti per save? Tokiu atveju, gerai, kad tai jiems į gerą, bet likusi grupė taip ir lieka toje negatyvioje atmosferoje. Tai va, šis negatyvas ir gali pasireikšti skirtingai ir manifestuotis suirzimu, nekantrumu ar tarsi jėgų praradimu.
Moneta turi dvi puses, ane? Ši joginė moneta irgi turi dvi puses. Lengva pastebėti, kitų trūkumus, klaidas; lengva kaltinti kitus, kad sugadino mūsų jogos praktiką. Tokiu būdu mes tik komentuojame, ką pastebime, bet praleidžiame visą esmę – o kodėl tas žmogus mus taip stipriai paveikė? Kodėl mes taip sureagavome? Svarbu išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl, kad galėtume iš to pasimokyti ir kitąkart atsidūrę panašioje situacijoje nebereaguotume taip negatyviai.
Žinoma, yra ir pozityvioji didelės grupės sukurtos atmosferos pusė. Tiesą sakant, šis variantas pasitaiko kur kas dažniau nei negatyvusis. Gi taip dažnai, ypač praktikuojant sudėtingesnes ir kiek daugiau drąsos reikalaujančias pozas, mus tos drąsos tarsi įkvepia kilimėlio kaimynas, kuris susikaupęs bando savo jėgas galbūt visiškai naujoje asanoje. O kartais juk reikia tik mažyčio pastūmėjimo, kad ir pačiam išbandyti kažką naujo ir iš pažiūros baisaus.
Man dažnai tenka vesti jogos užsiėmimus, ar taip vadinamas jogos treniruotes, sporto klubuose. Manau, visi pripažins, kad net ir skambiai vadinamose jogos salėse, jogos praktika skiriasi nuo identiškos jogos praktikos grynoje jogos studijoje. Suprantama, nes kai kurie į jogą ateina vedami tik sportinių interesų, bet ir nesistengdami įsigilinti į jogos esmę. Kartais, tai nebūtinai yra blogai, nes matosi, kad tai tik vienas to žmogaus etapų. Tačiau kartais man gaila, kad kai kurie tarsi užsideda bloką, per kurį visomis jėgomis stengiasi nepereiti. O visgi, persilaužę, jie pasiektų begalę kartų daugiau. Na, bet klaidas visi turime daryti savas.
Grįžtant prie jogos esmės; na, esmė gal dar toli, bet pvz. kartais žmonės komentuoja “aš nematau, ką rodote, kaip daryti”. Betgi esmė ne tame! Jei tik klausysi, ką daryti, matyti nereikės! Deja, atbulai pasakyti neįmanoma (jei tik matysi, ką daryti, klausyti nereikės). Ne viską galima parodyti, nes ne pozoje esmė. Tiksliau, ne tame, kaip poza atrodo, o kaip jaučiasi! Bet kai kuriems tai dar sunku suvokti.
Dar vakar vienoje jogos grupėje buvo kurčnebylė. Atrodytų – neįmanoma. O visgi įmanoma ir dar kaip! Ji “girdėjo” kuo puikiausiai. Savaime aišku, kalbu perkeltine prasme, bet ji tikrai “klausėsi” ir galiu pasakyti buvo nepriekaištinga mokinė. Pasikartosiu, aš nekalbu apie tai, kaip gražiai jos asanos atrodė, kiek daug ji pasilenkė ar susisuko, bet kaip gražiai ir klausydama savo kūno ji viską darė.
Tad kitąkart atsistoję ant kilimėlio tikrai įsiklausykime į save – ne tik ką kūnas kalba, bet ir tai, ką nuolatos plepa protas. Bus sunku tą proto plepėjimą išjungti, bet pabandykite ir tikiu, kad pati praktika atvers akis naujiems pojūčiams!
Teksto autorė: Agnė Budreckytė, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja (RYT200) ir mokinė
Kartais grupėje esant vienam ar keliems ypatingai gynybiškai nusiteikusiems asmenims yra gana sunku persilaužti per sudarytą negatyvią atmosferą. Kartais nesuprantu, kodėl jie išvis nori likti jogos užsiėmime, jei jau taip viskas blogai. Kita vertus, matyt jiems būtent to ir reikia, kad persilaužti per save? Tokiu atveju, gerai, kad tai jiems į gerą, bet likusi grupė taip ir lieka toje negatyvioje atmosferoje. Tai va, šis negatyvas ir gali pasireikšti skirtingai ir manifestuotis suirzimu, nekantrumu ar tarsi jėgų praradimu.
Moneta turi dvi puses, ane? Ši joginė moneta irgi turi dvi puses. Lengva pastebėti, kitų trūkumus, klaidas; lengva kaltinti kitus, kad sugadino mūsų jogos praktiką. Tokiu būdu mes tik komentuojame, ką pastebime, bet praleidžiame visą esmę – o kodėl tas žmogus mus taip stipriai paveikė? Kodėl mes taip sureagavome? Svarbu išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl, kad galėtume iš to pasimokyti ir kitąkart atsidūrę panašioje situacijoje nebereaguotume taip negatyviai.
Žinoma, yra ir pozityvioji didelės grupės sukurtos atmosferos pusė. Tiesą sakant, šis variantas pasitaiko kur kas dažniau nei negatyvusis. Gi taip dažnai, ypač praktikuojant sudėtingesnes ir kiek daugiau drąsos reikalaujančias pozas, mus tos drąsos tarsi įkvepia kilimėlio kaimynas, kuris susikaupęs bando savo jėgas galbūt visiškai naujoje asanoje. O kartais juk reikia tik mažyčio pastūmėjimo, kad ir pačiam išbandyti kažką naujo ir iš pažiūros baisaus.
Man dažnai tenka vesti jogos užsiėmimus, ar taip vadinamas jogos treniruotes, sporto klubuose. Manau, visi pripažins, kad net ir skambiai vadinamose jogos salėse, jogos praktika skiriasi nuo identiškos jogos praktikos grynoje jogos studijoje. Suprantama, nes kai kurie į jogą ateina vedami tik sportinių interesų, bet ir nesistengdami įsigilinti į jogos esmę. Kartais, tai nebūtinai yra blogai, nes matosi, kad tai tik vienas to žmogaus etapų. Tačiau kartais man gaila, kad kai kurie tarsi užsideda bloką, per kurį visomis jėgomis stengiasi nepereiti. O visgi, persilaužę, jie pasiektų begalę kartų daugiau. Na, bet klaidas visi turime daryti savas.
Grįžtant prie jogos esmės; na, esmė gal dar toli, bet pvz. kartais žmonės komentuoja “aš nematau, ką rodote, kaip daryti”. Betgi esmė ne tame! Jei tik klausysi, ką daryti, matyti nereikės! Deja, atbulai pasakyti neįmanoma (jei tik matysi, ką daryti, klausyti nereikės). Ne viską galima parodyti, nes ne pozoje esmė. Tiksliau, ne tame, kaip poza atrodo, o kaip jaučiasi! Bet kai kuriems tai dar sunku suvokti.
Dar vakar vienoje jogos grupėje buvo kurčnebylė. Atrodytų – neįmanoma. O visgi įmanoma ir dar kaip! Ji “girdėjo” kuo puikiausiai. Savaime aišku, kalbu perkeltine prasme, bet ji tikrai “klausėsi” ir galiu pasakyti buvo nepriekaištinga mokinė. Pasikartosiu, aš nekalbu apie tai, kaip gražiai jos asanos atrodė, kiek daug ji pasilenkė ar susisuko, bet kaip gražiai ir klausydama savo kūno ji viską darė.
Tad kitąkart atsistoję ant kilimėlio tikrai įsiklausykime į save – ne tik ką kūnas kalba, bet ir tai, ką nuolatos plepa protas. Bus sunku tą proto plepėjimą išjungti, bet pabandykite ir tikiu, kad pati praktika atvers akis naujiems pojūčiams!
Teksto autorė: Agnė Budreckytė, Ashtanga vinyasa jogos mokytoja (RYT200) ir mokinė